Sodo manifestas

Kaip kurti sodą XXI amžiuje?

Giliai širdy tikiu, kad žmonės nenori gyventi pilkuose kvadratuose, aptvertuose pilkais kvadratais, eiti pilkomis linijomis aplinkui žalius kvadratus. Tai veikiau situacija, aplinkybės, nežinojimas, kaimynai, pasaulis… bet tai ne siela, ne svajonė, ne instinktas, ne grožis, ne ten, kur bėgame ilsėtis ar trokštame atostogauti. Žinau, kad žmonės laukia savaitgalių dėl pasivaikščiojimų miške, ne ant trinkelių, maudynių ežere, ne vandeny iš krano… giliai širdy tikiu, kad žmogus yra žemės dalyvis. Ne vartotojas.

Aš nenoriu, kad sodininkystė taptų dar vienu verslu, kur reikia pirkti, keisti, išgalvoti trendus ir vartoti sąvoką „madinga“. Pirkti, kad pasėtum, pirkti, kad patręštum, pirkti, kad sunaikintum. Pirkti, kad pasėtum vėl. Aš nenoriu, kad beribis ekonomikos auginimas paverstų mus aktyviais vartotojais ir pasyviais sodininkais.

Noriu dalintis tuo ką turiu – savo autentišku mąstymu, žiniomis, patirtimi ir svajone, kad kiekvienas susigrąžintų ir įgyvendintų savo sodo viziją, tą įkalintą po trinkelėm ir veja. Noriu įkvėpti kurti procesą, sezonus, gyvybę, kad nelauktumėm savaitgalio „važiuoti į gamtą“, kad tai būtų Jūsų namai.

Pradedu nuo pradžių – nuo vizijos ir plano, keliaujant per modernaus sodo punktus, kiekvieną jų iššifruojant, supaprastinant, išvengiant naujų pirkinių.

Vizija: Kam man reikia sodo?

Kviečiu atsakyti „kam?“, prieš atsakant „kokio?“. Jei pradėsime nuo priežasties, tarsi skeleto, pamato, su didesniu pasitikėjimu galėsime rinktis „kaip?“ ir „kokie?“. Sode takeliai atrodo geriausiai, kai iš tikro kažkur veda, taip ir visas sodas – pirmiausia turi turėti priežastį. Sode telpa daug elementų – gėlynai, medžiai, terasos ar upeliai, bet jei tai nėra vienas iš jūsų prioritetų – džiaugsmo daug nesuteiks. Biudžetas, lokacija, dirva.. visos sąlygos turi didelę įtaką rezultatui, bet tikiu, kad ne vizijai. Nebūtinai.

Įvairios vizualizacijos ir veja su tujų pakraščiu gali pakišti mintį, kad sodas – paveikslas, tačiau kaip ir gamta – sodai yra procesas, lėtas ir gyvas. Tad sodo sėkmė dažnai priklauso nuo mūsų požiūrio. Monet paveiksluose amžinos vandens lelijos nežydi visus metus, bet tai tik primena kad žydėjimas – trapus ir ypatingas, jis vertas paveikslų ir mūsų laukimo.

Želdynų dizaineris ar landšafto architektas gali būti naudinga pagalba, bet tai nereiškia, kad esminių klausimų negalite patyrinėti ar net išspręsti patys. Svarbu neskubėti. Leisti idėjoms pasibrandinti, kad įsitikintumėte – tobuli paveikslėliai internete nenuviliojo į paviršinį „kaip gražiai atrodo“, o iš tikrųjų sutampa su Jūsų sodo vizija.

Ką galime padaryti:

Prieš pradedant kurti sodą atsakykite sau, ko jame reikia Jums, pagal Jūsų gyvenimo būdą, taip sutaupysite ir laiko, ir kitų resursų.
Planuojant minimalizuokite vejos ir trinkelių užimamą plotą, vietoj jų kurkite ilgaamžius daugiamečių augalų želdynus.
Į planą įtraukite bent vieną medį, bent vieną krūmą.
Esant galimybei – konsultuokitės su apželdinimo ir landšafto specialistais, kurie padės suplanuoti sodą pagal jūsų poreikius, padės išvengti klaidų.
Neskubėkite kirsti esamų medžių ir krūmų, saugokite juos per statybas ir renovacijas. Jei labai neramu dėl medžio būklės – konsultuokitės su arboristais.
Planuojant, renkantis augalus naudokitės “shakkei” (liet. „skolintas peizažas“) principu – atkartokite aplink esančią augmeniją, reljefą, spalvas, tekstūras, taip sodas atrodys nuoseklesnis, didesnis, nes neturės aiškios ribos.

Planas: kad visus metus būtų gražu

Sodai yra sezonų laikrodžiai, filtras orui, ramybė akims, spalvos įkvėpimui, instrumentai vėjui, namai gyvybei. Sodai yra daug daugiau nei veja. Tikrai žali sodai gali būti tik dėka polikultūros – augalų įvairovės. Tokiame sode nuolat vyksta magija. Nuo pirmų obels žiedų gegužę iki įraudusių obuolių rugsėjį – sodas gali tapti raminančia konstanta judriame pasaulyje.

Vejos monokultūros nepavadinčiau „visus metus gražu“, veikiau „visus metus taip pat“. Kad sodas atspindėtų sezonus įsileiskite įvairovę. Jei gėlynui parinksite bent 4 etapus atspindinčius augalus: pavasaris (svogūniniai, žydintys medžiai), vasaros pradžia (didelis augalų pasirinkimas), vasaros pabaiga (ežiuolės, plukės, varpiniai augalai), ruduo (krūmai ir medžiai, astrai, šilokai, varpiniai augalai) – jums bus „gražu“, bet dar svarbiau – pasieksite ir „visus metus gyva“. Turėkime omeny ir 5-ąjį etapą – žiemą. Vaizdą tuomet kuria mūsų „nesikišimas“ – nenukarpytos sėkladėžės, žoliniai augalai, krūmų ir medžių siluetai ir spalvos.

Nepažįstant augalų, sutinku, sunku bus išsirinkti, susiplanuoti derinius, bendrai įsivaizduoti kaip viskas atrodys. Specialistų konsultacijos šioje vietoje, padėtų sutaupyti laiko, kartais ir pinigų, bet, tikiu, su kantrybe, drąsa ir noru – viską susikurti galite ir patys. Teisingų/neteisingų augalų nėra, veikiau viskas kas telpa tarp šių žodžių. Todėl sode visuomet yra bandymų, pamokų, prisitaikymo ir susitaikymo.

Ką galime padaryti:

Į planą įtraukite medžių ir krūmų, net didžiausi saulės megėjai augalai porą valandų mielai praleis šešėlyje. Grynesnis oras, vieta paukščiams (o jie gali kontroliuoti „kenkėjų“ populiacijas), šešėlis, struktūra ir daug daugiau.
Nepamirškite vandens elementų – girdyklų, vazų, indų – fontanai ir baseinėliai su vandens siurbliais nebūtini. Vanduo svarbus paukščiams ir vabzdžiams, ypač kai arti nėra vandens telkinių.
Rinkitės augalus tinkamus jūsų sklypo salygoms – pagal gruntą, drėgmę ir saulės aspektą, taip sumažinsite priežiūros poreikį. Šia informacija mielai pasidalina augalų augintojai/pardavėjai.
Naudokite tai, ką turite savo sklype (akmenys, nugenėtos šakos, statybinės atliekos, seni mediniai baldai ir t.t.), ką galima – įsigykite iš antrų rankų.
Venkite bet kokio plastiko savo sode. Kvestionuokite viską, kas yra mišrios sudėties, kaip kompozito terasos ar poliuretano akmens kilimas. Tokių medžiagų nepavyks nei perdirbti, nei kompostuoti. Ir visas plastikas susiduriantis su lauko klimatu „dovanos“ mikroplastiką grunte.
Naudokitės nemokamais resursais derinių ir realistiškam sodo įkvėpimui. Rasos Laurinavičienės rasosaugalai.wordpress.com, Alinos Januškaitės instagram.com/sodo_blogas/, Aistės pranckevičienės geleta.smeliadeze.lt, Auksės Dobilienės gardenstories.lt/blog/, geltonaskarutis.lt tinklaraštis ir Youtube kanalas.

Auginti: tręšti, genėti, sukasti, ar patys užaugs?

Nežinau kodėl, bet dar vaikystėje knygyne paėmiau knygą „Protingas Sodas“ ir nuo tada vos gavus progą sodininkauti savo pasyvumu bandydavau augalų ribas. Žaidžiau „pasodinau, palaisčiau, pamiršau“. Ir tie ekspermentai, (gal ne maksimalaus, bet pakankamo derliaus) supažindino su augalų atsparumu ir priminė, kad ne mes agurkus užauginam, jie patys užauga.

Mums nereikia tiek daug kištis į augalų gyvenimus. Tai turėtų būti gera žinia, bet mūsų noras kontroliuoti dažnai laimi. Jis toks natūralus nestabiliame pasaulyje, bet toks nereikalingas sode. Visa tai žmogiška, bet nebūtina.

Labai daug augalų (ypač jei parinkta tinkama vieta) yra atsparūs ir stiprūs, tik svarbu neliepti žuviai lipti į medį. Kuo labiau atliepsime augalų poreikius parinkdami tinkamą vietą – tuo mažiau priežiūros mums reikės skirti.

Mūsų dalyvavimas sode svarbus, pradedant nuo to, kad įsikišame tam, kad sodą sukurtumėm, tad kol norime „sukurto“ vaizdo – atitinkamo dėmesio jis reikalaus. Genėti, dalinti kerus, ravėti, pildyti kompostu ir mulču. Bet ne obsesyvaus kiekvienos samanos naikinimo – tai svetima gamtai ir jei įsiterpia sintetinės, ar eko sistemą ardančios medžiagos – žalinga. O be reikalo trešiant augalus galim tikėtis peraugusių ir išgulusių stiebų ir taip greit sutankėjančių kerų, kad dalinti juos teks kasmet.

Ką galime padaryti:

Tinkami augalai tinkamai vietai. Jei turite skurdžią žemę, pasistenkite rasti alternatyvų norimiem lepūnam (šilauogių gali tekti nusipirkti pas ūkininkus). Medelynų konsultantai padės išsirinkti kas pas jus gali augti be papildomų pastangų.
Kompostuoti. Nėbūtina statyti ar juo labiau pirkti kompostavimo dėžę – galite tiesiai į lysves ir gėlynus, paskirstant organines atliekas (dar geriau – susmulkintas) plonu sluoksniu po mulču. Sliekų papildomai įsigyti nebūtina, nors tikėtina, kad jie padėtų greičiau „užkurti“ irimo procesus. Jei turite galimybes įkurti komposto dėžę(-es) – sveikinu ir dėkoju – organinės atliekos savartynuose negali suirti labai ilgą laiką, nes tai yra aerobinis procesas (jam vykti reikia deguonies), o mišrių atliekų krūvose tai tiesiog nevyksta.
Atsisakykite plėvelės. Visiškai. Jei kuriant gėlyna reikia papildomos apsaugos, turite šlaitą ar norite ją kloti tarp drenažo akmenukų ir žemės vazonuose – naudokite popierių, kartoną, natūralų audinį kaip medvilnė. Jei reikia čia ir dabar – parduotuvių sodo skyriuose vietoj plėvėlių įsigykite džiuto maišus, juos perkirpus turėsite vientisą medžiagą.
Tvarūs substratai – tikriausiai sudaro vos kelis procentus Lietuvos rinkos, bet rasti juos įmanoma. „Bedurpis kompostas“, „kompostinė žemė“, „biohumusas“ – jūsų raktažodžiai. Atkreipkite dėmesį – kompostas gali būti ir durpių, todėl sudėtis turėtų skambėti „kompostas pagamintas iš lapų, šakų ir žolės“, arba „sliekų perdirbtos organinės medžiagos“. Jei negalite rasti bedurpio – rinkitės tą, kuriame durpių mažiausiai (50% ir mažiau – jau laimėjimas).
Genėjimas gali apsaugoti nuo ligų ir užtikrinti medžių ilgaamžiškumą. Pagrindinės taisyklės: 1. Genėti kai „miega“, – anksti pavasarį prieš pumpurus/ vėlai rudenį po lapų metimo. 2. Nenugenėti daugiau nei 30% augalo 3. Pradėkite nuo negyvų, ligotų šakų, tuomet pašalinkite besikryžiuojančias, kurios liečiasi/trinasi viena į kitą. Stenkitės formuoti tvarkingą lają, kad šakos liktų panašaus ilgio.
Trąšos – jei būtina naudoti, neišsiverčiate kompostavimu ir mulču, reikia greitai pagerinti žemės būklę – naudokite organinės kilmės trąšas, mėšlą, venkite sintetinių, jos neigiamai veikia žemę. Jei negalite išvengti sintetinių – naudokite ne daugiau nei nurodyta ant pakuotės (sintetinių trašų „pernaudojimas“ gali sukelti negrįžtamų pokyčių dirvai)1

Priežiūra: piktos žolės, vabzdžiai ir kiti.

Sterilėjant interjerams vis dažniau tenka priminti, kad gamta niekada nebuvo ir nebus sterili. „Sterilizuoti“ kiemą kainuoja daug resursų, darbo ir svarbiausia – žalos.

Idėja, kad sodas reikalauja daug priežiūros – klaidinga, nes ne sodas „reikalauja“, o požiūris į jį. Kviečiu naikinti nepagrįstas „tvarkos“ taisykles, ne piktžoles ir vabzdžius. Sode mes nesame magiška jėga, valdanti gyvybę pagal savo norus, nors tokią idėją kartais pakiša visagaliai pesticidai (tie pavojingi skysčiai, kuriuos purškia pirštinėm, kaukėm ir akiniais apsiginklavę „valdovai“).

Pradžiai, vietoj monotoniškai žalios dangos, kuri tarsi kviečia pastebėti trūkumus, galime rinktis natūralesnio stiliaus želdynus, sodinti tankiai ir į gerai paruoštą žemę. Taip dekoratyviniai augalai turėdami erdvės sau užgoš perspektyvias piktžoles. Nors piktžolių visada buvo ir bus. Jų pamatysite ir botanikos soduose, ir parodose, ir medelynuose – jos yra bioįvairovės dalis. Tad „kovoti su pikžolėmis“ dar padeda taisyklė: „piktžolės jūsų sode nereiškia, kad esate netvarkingi, apsileidę tinginiai, ar nevykę sodininkai“

Žinau, kad kartais ant augalų tankiai ropojantys neaiškūs vabzdžiai gali gąsdinti ir kelti klausimą „kuom purkšti?“, todėl pradžiai keletas faktų:

Dauguma augalų, ypač vietiniai, mūsų klimatui yra prisitaikę ir keli vabzdžiai jų nesunaikins.
“Kenkėjų“ poveikio mąstas priklauso nuo augalo sveikatos ir dirvožemio bioįvairovės.
Pesticidai nesprendžia problemų. Tai – kova su pasekmėmis.
Organinės kilmės, „natūralūs“ pesticidai taip pat turi šalutinį poveikį ir gali būti žalingi ekosistemai.

2022-ųjų metų meta-analizė (reziumavusi 42 mokslinius straipsnius, parašytus 2010 – 2021 laikotarpyje) patvirtino, kad visos organinės medžiagos (įskaitant sliekų kompostą) iki 75% efektyvumu slopino grybines ir 67% – vabzdžių ligas.2 Tos minimos organinės medžiagos – humusas, paviršinė dirvožemio dalis, susidaranti dėl augalų ir gyvūnų biologinių procesų. Tai nesugrėbti lapai, tai mulčiavimas, tai nuolatinis kompostavimosi procesas, tai sveikų augalų pagrindas. Kaip ir mes negalime išvengti visų išorės veiksnių ir ligų, mūsų rankose – tik sveikas ir stiprus kūnas. Augalai taip pat turi imunitetą ir jų sveikata ženkliai priklauso nuo organinių procesų, kurie patys vyksta mums nesikišant.

Ką galime padaryti:

Mulčiuoti. Organika uždengtos žemės privalumai – trūksta šviesos piktžolėms, lėčiau išgaruoja drėgmė, įrant mulčui kuriasi organiškas humusingas žemės sluoksnis, kuris užtikrina gerą augalų būklę ir galiausiai virsta trąša. Kad ir ką naudojate – nepalikite plikos žemės savo sode. Gamtoje plika žemė – tik dykumoje.
Visada skatinu naudoti tai, ką turite – įvairią augalų antžeminę dalį ar maisto atliekas „susmulkinti ir numesti“ (ang. „chop and drop“) metodu (svarbu, kad nebūtų nepageidaujamų augalų sėkladėžių), nupjautą žolę, šieną, smulkintas šakas, pjuvenas. Neturint, rekomenduoju grikių lukštus ar kanapių spalius, o jei norite būtent žievės mulčo vaizdo – naudokite nedažytą.
Neskubėkite nukirpti augalų antžeminės dalies iš rudens. Kai kuriems augalams tai nedaro įtakos, tačiau vabzdžiams ir gyvūnams – tai prieglobstis žiemai. Jautresni prieš žiemą nukirpti žoliniai augalai gali iššalti ar supūti dėl lengvai tiesiai į šaknyną patenkančio vandens.
Sodinkite tankiai, palikite tiek vietos, kiek numatoma suaugusiam augalui. Prie lėtai augančių augalų galite įterpti kiliminius augalus, kurie neužleistų erdvės piktžolėms.
Prieš griebiantis sintetinės chemijos pasidomėkite natūraliomis priemonėmis, kaip naudingi nematoidai, organinės trąšos ar naudingieji grybai dirvai, kurie pagerintų augalų būklę, taip jie taptų atsparesni kenkėjams.
Sukurkite palankių terpių paukščiams sode – jie padės reguliuoti vabzdžių populiaciją. Juos pritrauks girdyklos, tankesni krūmai lizdams sukti, inkilai medžiuose.

Veja: Kaip turėti „žalesnę“ veją?

15-ame amžiuje anglų ir prancūzų pasiturinčiųjų „sukurtos“ vejos vis dar yra intensyvios priežiūros reikalaujanti monokultūra. Jos laistymas, tręšimas, purškimas, aeravimas, skarifikavimas, pjovimas tampa savaime suprantamas ir nutylimas darbas. Bet įvardinti, kad veja – mažiau priežiūros reikalaujantis pasirinkimas nei daugiamečiai želdynai – negalėčiau. Aš sutinku, augalų įvairovė, kompleksiški želdynai reikalauja apmąstymų, niuanso ir gylio. Ta nežinomybė, kitaip nei aiškūs „pjauti, skarifikuoti, tręšti…“, kelia nerimą. Tačiau man nerimą kelia kai vasarą horizonte nesimato šešėlio, tik karščiu garuojanti lyguma. Man nerimą kelia sparčiai mažėjanti vabzdžių populiacija (kai vidutiniškai kas trečias maisto žmonių kąsnis priklauso nuo gyvūnų apdulkintojų)3, nes 4 cm aukščio vejoje nėra jokios gyvybės.4 Ir aš nežinau, kas mus verčia manyti, kad ten, kur netinka jokiai kitai gyvybei, klestėsime mes? Man nerimą kelia, kad beprasmiškai „tobula“ veja buvo ir liko pasiturinčių žmonių „hobis“, nes vejos priežiūros chemikalus labiau linkę naudoti pasiturintys, išsilavinę ir labiau susipažinę su jų neigiamu poveikiu aplinkai, nei jų nenaudojantys asmenys.5

Ką galime padaryti:

Sumažinti vejos užimamą plotą kurdami daugiamečių augalų želdynus ar vos porą kart metuose šienaujamą pievą.
Šienauti rečiau. Galite prisijungti prie „No mow may“ (liet. „nešienavimo gegužė“) ir pradėti šienavimo sezoną vėliau, galite šienauti tik dalį vejos, reikalingus takus ar arčiau namų esantį plotą.
Laistyti rečiau, tik per labai sausringus periodus. Laistymui rinkitės ankstyvą rytą ar vakarus, kai saulė nėra tokia aktyvi, kad vanduo sėkmingai susigertų į žemę ir maitintų veją, neišgaruotų saulės atokaitoje.
Nerinkti pjautos žolės. Palikite ją kaip natūralią azoto trąšą, mulčą apsaugantį nuo drėgmės praradimo.
Į veją įsėti nereiklių, kiliminių augalų (kaip dobilų, juodgalvės ar pan), kad ji taptų atsparesnė sausrai, reikalautų mažiau priežiūros.
Nenaudokite herbicidų, trąšų ir kitų nebūtinų medžiagų, kurios gali būti kenksmingos žemei ir gyvūnams. Vizualiai gražesnė veja nėra būtinybė.

Augti

Tikiu, su drąsa ir autentiškumu, stengiantis ne sužavėti, o įkvėpti – būtumėm laimingesni. Sodas ir be žiedų, ir lapais nuklota žeme, savo nenuglūdintais kampais lygiai toks pat vertingas, o jo augalų įvairovės sukurta ekosistema paliečia labai daug mūsų ir žemės klestėjimo aspektų.

Sakau „augti“, nes nepažiūrėjus į veidrodį vargu ar pamatysim gražesnę ateitį. Tavo požiūris į savą kiemą liečia mane. Mano veja liečia tave. Miestui reikia miško. Paukščiams reikia medžių. Vabzdžiams reikia žiedų. Mums reikia gryno oro, maisto ir šešėlio.

Miestas nėra gamtos antonimas. Gamtos dėsniai galioja visur. Maistas ateina ne iš parduotuvės, o žemės, vanduo ne iš krano, o šaltinių, mūsų gyvenimai priklauso nuo žaliuojančios gyvos gamtos, ne nuo miesto vandentiekio ir elektros tinklų.

Aurelija Krikščiūnaitė

2025 02 21

Kontaktai

Apie mane

Paslaugos

Tvarumas

Sodai